- knėkšti
- knė̃kšti, -čia, -tė intr. silpnu balsu verkti, čirpti (ppr. apie mažą vaiką): Misnom (mislinom), kad vaikas jau mirs: nepajėgė nei verkt, tiktai knėkštė Sn. Nusbus nusbus vaikas ir vėl knėkščia Lp. Mesiu kur per tvorą – becypia, bèknėkščia [rėksnys vaikas] Lp. Nesijuok tep labai nuo pat ryto, kad paskui nereikt knė̃kšt Mrs. Knėkštė knėkštė tiej vaikai, niekas jų nenutildė Kb. ║ užkimusiu, dusliu balsu kalbėti: Vaikas jau tik knė̃kščia Šn.
Dictionary of the Lithuanian Language.